Iš darbadėjinės mechanikos pasirodo galima išspausti dar ne vieną litrą sulčių. Belforte sukryžminti 'worker placement' ir 'area control' elementai. Čia vyksta:
> darbininkų samdymas: elfai, nykštukai ir gnomai (pastarųjų funkcija gana novatoriška, nes be jų priežiūros dauguma pastatų neveikia);
> resursų rinkimas ir naujų statybos kontraktų gavimas;
> statybos penkiuose miesto rajonuose, kuriuose varžomasi dėl dominavimo.
Nors daug kas jau kažkur matyta, Belfortas į žanrą įneša šį bei tą naujo. Tam, kad statyti reikia leidimo, o statyti galima bet kuriame iš miesto rajonų, jei tik yra laisva vieta šiam pastatui. Gana anksti prasideda trintis tarp 'architektų', o žaidimo gale daug ką lemia turimi statybos leidimai. Dizainas geras. Viskas logiška. Peržaidžiamumui yra apie 10 spec pastatų - gildijų, iš kurių žaidžiama tik su 5-mis.
Kol kas turiu tik įtarimą dėl potencialaus analyžiaus paralyžiaus (galima nemažai skaičiuoti - ką darys konkurentai, kurį žaidėją geriau 'kirsti' atimant daugumą ir t.t.). Taigi, man panaši bėda buvo ir su Terra Mystica - užsitęsusi partija žaidimo malonumą muša pusiau, nors žaidimas ir geras.
Šį faktą dar reikia patikrinti, ir pasižiūrėti, ar pirmieji gauti kontraktai nepakerta žaidėjo iš esmės, ar jame galima 'atsitiesti' jei atsilieki (Lino pastebėjimas buvo, kad tai nelengva).
Taigi kol kas mano balas 8.