Žaidimas paliko labai gerą įspūdį. Puikiai atskleista tema ir Lietuvos-Lenkijos Respublikos 15-19 amžiaus geopolitinė padėtis. Žaidėjai atstovauja Respublikos kilminguosius (Radvilas ir kt.), kurių tikslas - ginti valstybę kartu, bet labiausiai rūpintis savo interesu dominuoti istorijos vadovėliuose
Nustebino kaip gražiai į žaidimą įpinti istoriniai faktai apie valstybės valdymą ir laikmečio įvykius. Pateikiu keletą pavyzdžų:
1. Karaliaus rinkimai. Neveltui tai buvo "Respublika". Valdovai nepaveldėdavo sosto, o buvo renkami.
2. Savo egzistavimo pradžioje valstybėje nebuvo vienos dominuojančios religijos ar jos pakraipos. Asmens religija buvo asmens reikalas. Ir tik keičiantis valdovams pradėjo dominuoti katalikybė. Nuo antrojo žaidimo raundo (iš keturių) žaidėjai gali pradėti statyti jėzuitų mokyklas (kas iš dalies yra resursų švaistymas taškams uždirbti).
3. Liberum Veto. Seime (kuris beje žaidime ir vadinamas seimu) užteko vieno balso "prieš", kad įstatymo projektas būtų atmestas. Pradžioje Veto teise nebuvo piktnaudžiaujama, tačiau ilgainiui Respublikos priešai pradėjo papirkinėti valdančiuosius tokiu būdu paralyžiuodami įstatymus ar net biudžetą. Žaidime vienas žaidėjas gali padaryti seimą neįgalų visam raundui, kas užblokuoja galimybes sudaryti taikos sutartis su kitomis tautomis bei efektyviai naudoti karaliaus armiją valstybiniams reikalams.
4. Lietuvos kariaunų ir kilmingų šeimų paprotinė teisė. Kiekviena kilminga giminė turėjo savo armiją, galėjo savarankiškai organizuoti žygius prieš priešus, arba net įkurti gyvenvietes ir miestus. Žaidėjai tai ir daro, bet papildomai gali naudotis ir valstybine armija.
5. Įteisintas ginčų sprendimas jėga. Respublikoje ginčus giminės galėjo išsispręsti ir agresyviu keliu, ir tai buvo reglamentuota. Žaidime tai gali daryti tik taškais atsiliekantis žaidėjas ir, paskirdamas porą bajorų šiam reikalui, gali perimti kito žaidėjo valdą (bet ne miestą).
Kitaip tariant, M.Wallace į šį istorinį žaidimą sugebėjo sudėti tikrai daug faktų.
Ką jau kalbėti apie priešus ir jų dinamiką. Kiekviena valstybės teritorija turi savo priešą. Sąrašas netrumpas - Teutonų ordinas, rusai, totoriai, otomanai (nepasirašantys taikos sutarčių), Habsburgai (kurie tiesiogiai atakuoja žaidėjų bajorus, nors oficialiai taika yra beveik visą žaidimą), švedai ir kylanti Prūsija. Priešai skirtingai stiprėja žaidimo eigoje, o vieną kartą netgi atakuoja vieni kitus (Otomanai trečiame raunde bando paimti Vieną, t.y. puola Habsburgus). Jei žaidėjai neleidžia tam įvykti, Otomanų galia paskutiniame raunde būna trigubai mažesnė nei jų sėkmės atveju.
Mūšiai vyksta keturiais etapais - 1) žaidėjai organizuoja žygius prieš priešus ir gali juos "nugesinti", kad puolimo iš šio priešo nebūtų; 2) priešai puola (žaidėjų armija ginasi); 3) Respublikos atsakymas - bandymas likviduoti įžengusius priešus į teritoriją; 4) priešai plinta į gretimas žemes (žlugdydami ekonomiką ir griaudami žaidėjų valdas).
Vienas iš komentarų, kurį prieš pirkdamas šį žaidimą skaičiau BGG, kad kaip tokiam strateginiam žaidimui, jame per daug atsitiktinumo ir kauliukų. Mano nuomone, kauliukai čia veikia puikiai ir neleidžia būti garantuotam dėl nieko. Visgi kare rizika yra, ir jei būtų galima matematiškai pasiskaičiuoti mūšių baigtį, būtų daug "analyžiaus paralyžiaus", o žaidimas ir taip nėra trumpas.
Taigi, atsiliepimas ir taip gavosi gana ilgas, bet šį žaidimą išskiriu kaip vieną iš geriausių M.Wallace kūrinių, kuris mums, kaip lietuviams, leidžia pagaliau suprasti, kodėl šitiek metų buvom ištrinti iš žemėlapio. BGG yra pareikšta užuojauta Lenkijai dėl tokios istorijos
Na o jei kam įdomūs trūkumai, sakyčiau vienas iš pagrindinių - žaidėjų skaičius 3 (nei daugiau, nei mažiau).
Daug taisyklių ir daug specifikos (kaip koks priešas elgiasi, nuo kurio raundo ką galima daryti ir pan.).
Kitus trūkumus gal tegul parašo kiti žaidusieji, nes man čia buvo per daug gėrio.
Vertinimas - solidus 9.