www.hexagon.lt

Žaidimas paliko labai gerą įspūdį. Puikiai atskleista tema ir Lietuvos-Lenkijos Respublikos 15-19 amžiaus geopolitinė padėtis. Žaidėjai atstovauja Respublikos kilminguosius (Radvilas ir kt.), kurių tikslas - ginti valstybę kartu, bet labiausiai rūpintis savo interesu dominuoti istorijos vadovėliuose
Nustebino kaip gražiai į žaidimą įpinti istoriniai faktai apie valstybės valdymą ir laikmečio įvykius. Pateikiu keletą pavyzdžų:

1. Karaliaus rinkimai. Neveltui tai buvo "Respublika". Valdovai nepaveldėdavo sosto, o buvo renkami.
2. Savo egzistavimo pradžioje valstybėje nebuvo vienos dominuojančios religijos ar jos pakraipos. Asmens religija buvo asmens reikalas. Ir tik keičiantis valdovams pradėjo dominuoti katalikybė. Nuo antrojo žaidimo raundo (iš keturių) žaidėjai gali pradėti statyti jėzuitų mokyklas (kas iš dalies yra resursų švaistymas taškams uždirbti).
3. Liberum Veto. Seime (kuris beje žaidime ir vadinamas seimu) užteko vieno balso "prieš", kad įstatymo projektas būtų atmestas. Pradžioje Veto teise nebuvo piktnaudžiaujama, tačiau ilgainiui Respublikos priešai pradėjo papirkinėti valdančiuosius tokiu būdu paralyžiuodami įstatymus ar net biudžetą. Žaidime vienas žaidėjas gali padaryti seimą neįgalų visam raundui, kas užblokuoja galimybes sudaryti taikos sutartis su kitomis tautomis bei efektyviai naudoti karaliaus armiją valstybiniams reikalams.
4. Lietuvos kariaunų ir kilmingų šeimų paprotinė teisė. Kiekviena kilminga giminė turėjo savo armiją, galėjo savarankiškai organizuoti žygius prieš priešus, arba net įkurti gyvenvietes ir miestus. Žaidėjai tai ir daro, bet papildomai gali naudotis ir valstybine armija.
5. Įteisintas ginčų sprendimas jėga. Respublikoje ginčus giminės galėjo išsispręsti ir agresyviu keliu, ir tai buvo reglamentuota. Žaidime tai gali daryti tik taškais atsiliekantis žaidėjas ir, paskirdamas porą bajorų šiam reikalui, gali perimti kito žaidėjo valdą (bet ne miestą).

Kitaip tariant, M.Wallace į šį istorinį žaidimą sugebėjo sudėti tikrai daug faktų.
Ką jau kalbėti apie priešus ir jų dinamiką. Kiekviena valstybės teritorija turi savo priešą. Sąrašas netrumpas - Teutonų ordinas, rusai, totoriai, otomanai (nepasirašantys taikos sutarčių), Habsburgai (kurie tiesiogiai atakuoja žaidėjų bajorus, nors oficialiai taika yra beveik visą žaidimą), švedai ir kylanti Prūsija. Priešai skirtingai stiprėja žaidimo eigoje, o vieną kartą netgi atakuoja vieni kitus (Otomanai trečiame raunde bando paimti Vieną, t.y. puola Habsburgus). Jei žaidėjai neleidžia tam įvykti, Otomanų galia paskutiniame raunde būna trigubai mažesnė nei jų sėkmės atveju.
Mūšiai vyksta keturiais etapais - 1) žaidėjai organizuoja žygius prieš priešus ir gali juos "nugesinti", kad puolimo iš šio priešo nebūtų; 2) priešai puola (žaidėjų armija ginasi); 3) Respublikos atsakymas - bandymas likviduoti įžengusius priešus į teritoriją; 4) priešai plinta į gretimas žemes (žlugdydami ekonomiką ir griaudami žaidėjų valdas).

Vienas iš komentarų, kurį prieš pirkdamas šį žaidimą skaičiau BGG, kad kaip tokiam strateginiam žaidimui, jame per daug atsitiktinumo ir kauliukų. Mano nuomone, kauliukai čia veikia puikiai ir neleidžia būti garantuotam dėl nieko. Visgi kare rizika yra, ir jei būtų galima matematiškai pasiskaičiuoti mūšių baigtį, būtų daug "analyžiaus paralyžiaus", o žaidimas ir taip nėra trumpas.

Taigi, atsiliepimas ir taip gavosi gana ilgas, bet šį žaidimą išskiriu kaip vieną iš geriausių M.Wallace kūrinių, kuris mums, kaip lietuviams, leidžia pagaliau suprasti, kodėl šitiek metų buvom ištrinti iš žemėlapio. BGG yra pareikšta užuojauta Lenkijai dėl tokios istorijos

Na o jei kam įdomūs trūkumai, sakyčiau vienas iš pagrindinių - žaidėjų skaičius 3 (nei daugiau, nei mažiau).
Daug taisyklių ir daug specifikos (kaip koks priešas elgiasi, nuo kurio raundo ką galima daryti ir pan.).
Kitus trūkumus gal tegul parašo kiti žaidusieji, nes man čia buvo per daug gėrio.

Vertinimas - solidus 9.

Kadangi Andrius visus paprotino del sio zaidimo istorines puses, norėčiau nesilkartoti ir sutinku su juo. Ir iskart sakau, kad žaidimas tikrai geras.
Apie autorių.
Pasidomėjas nuo ko pradėjo Walace savo zaidimu kuryba, buvau lengavai sokiruotas, nes pasirodo pradzia buvo karinia, o poto traukinuku era, na o daba knygu perkelimas ant stalo zaidimu. Taigi tie zaidiami kurie buvo isleisti anksciau, Walace, nieko nenusileidzia naujiems , kap Steam, Automobile, bet pasakyciau, kad netgi lenkia savo visu fun'u.
Zaidimo tema.
Ka cia jau prideti, kai zaidimas sukasi apie Lietuva, apie tikrus faktus. Zaidimas labai atmosferiskas ir tikrai perduoda tu laiku dvasia.
Nematyti dalykai.Kai zaidi zaidima norisi pamatyri kazko naujo, kazko nematyto. Kesta bet siame zaidime pastebejau, bent jau man, nematytu keleta dalyku
*uzpuole priesai, ta pati raunda keliauja i kitas zemes
*galima naudotis visiems zaidejams neutralia, karaliaus armija
*kazokai, kuriuos tu pasisamdai, bet ta pati raunad jie gali tave uzpulti
*bajoru tokenai, kuriu visu negali naudoti per viena raunda
*galima sudaryti paliubas su virtualiu zaidejo armija, bet jis vistiek jis gali tave uzpulti
Ar patiko ?
Pasakyciau, kad labai arti to, kad si zaidima vadinti "geriausias Walace zaidimas". Zaidima tikrai uzskaitau. Vertinu 9, bet del Lietuvos temos 10. Realus pretendentas i Top 10

p.s kiti Walace ivertinti zaidimai
Automobile 8
A Few Acres of Snow 9
Steam 8
Brass 9
P.I. 7
Age of Industry 8
Aeroplanes: Aviation Ascendant 9
Tempus 8
After the Flood 7

kai žaidžiama 3se ir kažką karinio, tai būva kad du pešasi o trečias bujoja. bet jeigu žaidimas skiras būtent trims žaidėjams, tai kaip vuolis išsprendė šį reikalą?
papasakokite kas žaidėt.

esme tame, kad visi zaidejai nekariauja tarp saves, bet kovoja pries virtualias armijas kurios ruosiasi ateiti i tam tikras zemes. esme daugiau kas kovos su jais ir kas prisides prei kovos ir kokios bus pasekmes jei priesas ateis i tas zemes.
zaidejai daugiau varzosi daugiau del itakos zemes, bet tai nera esminis dalykas. nes netgi tu budamas silniausias gali momentais buti svarbesnis uz lyderius, nes reiks tavo pagalbos, kad neprarastu lyderiai zemiu.

jaučiu pareigą pasisakyti apie Dievų Aikštelę. Beje, Andriau, ką reiškia ir kodėl būtent toks pavadinimas? Iki šiol man išlieka paslaptim kaip autorius atrado šią temą ir kaip neįtikėtinai kokybiškai sugebėjo ją įgyvendint. Labai sėkmingai perteikta kaip Lenkijos-Lietuvos didikai, pradžioje karevę išvien, paskui pradeda tempt antklodę į save, kas privedė prie visiško valstybės žlugimo ir Žečpospolitos padalinimo. Mes savo partiją tiesiog idealiai atkartojom istoriją Žodziu žaidimas vyksta 4 roundus arba 4 skirtingų karalių valdymus. Beje kauliukas šiame žaidime labai svarus, sakyčiau net per daug. Taigi pirmam rounde mes su Roku demonstaravome kone virtuoziškus sugebėjimus ridenti šešetus, tad priešai net nosies ikišt nesugebėjo. Na Adrius šioje partijoje stabiliai demonstravo "kaip ridenti nereikia". Rokas sekančiuose rounduose gan greit pademonstravo, kad jam ne per nelyg rūpi Kunigaikštystės reikalai ir pradėjo švaistyt pinigus jezuitams, kad rinktis pergalės taškus. Tomas savo ruožtu kovėsi aršiai ir rideno puikiai, tačiau jam nerimą kėlė Roko gudravimas, tad taškais bandė lipt Rokui ant kulnų. Todėl trečiame priešpaskutniame rounde sustrategavo rizikingą operaciją, kad otomonų imperija užpultų hazburgus. Rezultate ketvirto raundo pradžioje turėjome milžiniškas priešų pajėgas prie kunigaikštystės sienų ir netgi šešis otmonų pulkus Mažojoje Lenkijoje. Ketvirtam rounde Andrius desperatiškai nusprendė ginti bent jau Lietuvos Kunigaikštystę nuo rusų ir Didžiąją Lenkiją nuo prusų, Tomui paliko Mažąją Lenkiją nuo otomonų ir hazburgų. Tačiau Tomas įvertinęs, kad vitiek nesugebė pasipriešint, nusprendė viską mesti ir koncentruotis tik į pergalės taškus nes Roko taktika neginti ir koncetruotis tik į taškus, leist pinigus jezuitams, buvo ant kaktos parašyta Nu ir ką jūs manot? Andrius pademontsravo virtuoziškus sugebėjimus ridenti vienetus, jo armija išmirė kaip musės, Tomui irgi rident sekėsi ne ką geriau. Žodžiu likom apakę kaip priešų armijos nuvalė nuo žemelapio absoliučiai viską iki paskutinio grumstelio. Žodžiu netekom visų žemių ir miestų už ką žaidimo pabaigoje turėjome gaut nemažai taškų. Tiesiog apgailėtina šalies išdavystė ir klasikinis Žečpospolitos padalinimas. Tiesa Andriui priekaištų kaip ir nebūtų dėl išdavystės, tačiau vienas lauke ne karys. Galutinis rezultatas Rokas:46 Tomas:41 Andrius:18

Reziumuojant karinis žaidimas, bet labai volesiškas, daugybė mažų bet paprastų fazių, skriptiška istorijos tėkmė nuo kažkurio roundo tas ir anas. Patiko, kad kaip karinis teritorinis žaidimas ganėtinai paprastas ir trunka tik 4is nesudėtingus raundus. Tai pat, kad nėra tiesioginių kapotinių tarp žaidėjų. Reiktų dar peržaist, pabandyt apginti LDK garbę ir pakeist istoriją, gal ir mūsų tą lietuvišką būdą kurį atsinešėm iš anų laikų

Vertinu 7.7

Žaidimo pavadinimas paimtas iš knygos:
http://en.wikipedia.org/wiki/God's_Playground
M.Wallace mėgsta tokio tipo pavadinimus, kaip ir "A Few Acres of Snow" - Voltero frazė apie Kanadą, parodžiusi jo požiūrį į tai, kad tai ekonomiškai silpna teritorija ir buvo pasakyta po to, kai britai paėmė Quebec'ą: "tai tėra keli akrai sniego" (akras - 0,4 ha).

Pritariu, kad reiks dar šį žaidimą pakartoti. Mano statistika jame negailestinga - 3 partijos, 0 pergalių. Kažko šioje sistemoje dar vis jaučiuosi nepagavęs, nors žaidimas patinka. O paskutinė partija tikrai iš dalies buvo kauliukų ridenimo fiasko.