Android: Netrunner (2012)
Parašytas: 2012 Spa 18 15:45Šis žaidimas tik pasirodęs prekyboje labai staigiai stryktelėjo kaip gerai treniruota kengūra į BGG topo 100ąją poziciją, o dar per keletą savaičių spėriai užsikabarojo kaip patyręs alpinistas iki garbingos 37 pozicijos ir tai dar tikrai ne pabaiga. Ir per daug nenustebsiu jeigu šaus kaip uzi kulka į BGG top 10, ar net į top 5. Tai visiškai tikėtina.
Kol kas tik dvi partijos už nugaros, bet būna žaidimų, kai jau po pirmosios partijos aišku ar jis tau patinka. Taigi šis žaidimas man labai patiko ir toliau patinka. Žaidimo tema apie kompiuterinius įsilaužėlius ir korporacijas bandančias apsaugoti savo duomenis serveriuose.Cyberpunk, ateities technologijos, „runner‘iai, nuo kompo laidą jungia tiesiai sau į smegenį. (dėl to smegenai ir gali nukentėti, nuo korporacijos pasalos ir tada „runneris“ užsilenkia). Žaidime nemažai realiai egzistuojančių kompiuterinių terminų – tai priduoda žaidimui papildomo atmosferiškumo. Žaidimas skirtas dviems žaidėjams . Vienas žaidėjas jamasi įsilaužėlio rolės ir stengiasi iš korporacijos nudžiauti duomenis, kitas žaidėjas, kaip tik stengiasi duomenis apsaugoti ir pakenkti hakeriui. Abi partijas žaidžiau už hakerizmu užsikrėtusią personą. Pirmoji partija pasibaigė labai greitai. Hakerio mirtimi. Nes kai laužiesi į korporacijos serverį, nežinai ką ten rasi. Tai gali būti taip trokštami duomenys arba kaip tik įsilaužėliui paspęsti spąstai. Taigi pirmasis įsilaužimas tapo tuo pačiu ir paskutiniu. „Lakstytojas“ užsirovė „ant“ nemalonumų, gavo pakankamai žalos. Taigi viskas baigėsi fatališkai. Antrąją partiją žaidžiau jau atsargiau. Įsilaužimams ruošiausi žymiai kruopščiau. Prisipirkau „hardwaro“, prisiinstaliavau maksimaliai kiek pavežė geležis įsilaužimo programų ir lauždavausi per daug nerizikuodamas – prieš tai patikrinęs ar yra spąstai ar ne. ( tai leidžia padaryti speciali sužaista korta). Taigi jau buvau nudžiovęs tris duomenų porcijas, o koorporacija spėjo kol kas pasiekti tik vieną tikslą. (tikslo pasiekimas koorporacijai duoda taškus). Taigi reikėjo dar vieno taško, kad pasiekti pergalę. Nuspredžiau laužtis į pagrindinį serverį. ( jei pavyksta, tada galima patikrinti priešininko kortas rankoje, ir jei yra duomenų kortos, jas galima nudžiauti). Pavyko įsilaužti ir radau pakankamai duomenų, kad laimėti. Žaidime nemažą vaidmenį turi blefas. Žaidėjas atstovaujantis korporacijai gali specialiai atseit labai saugoti kažkokį serverį ar bandyti įvykdyti jame esančia užduotį, kad atkreipti hakerio dėmesį, kad įsilaužėlis galvotų, kad ten tikrai yra duomenys. Taip ir nutiko žaidžiant pirmąją partiją.
Žaidimo taisyklės pakankamai sudėtingos, tikrai pradžioj atrodo viskas painiai, bet jau po pirmos partijos „pagauni“ kas ir kaip. Žaidimas asimetriškas, taigi labai skiriasi žaidimas už korporaciją ir už „runnerius“.
Kortų grafika puiki, bet pačios kortos nepakankamai storos, taigi prašosi „įslyvinamos“.
Tai vat štai vai tai tai tokie pirmieji įspūdžiai nūnai nelauktai.
Kol kas tik dvi partijos už nugaros, bet būna žaidimų, kai jau po pirmosios partijos aišku ar jis tau patinka. Taigi šis žaidimas man labai patiko ir toliau patinka. Žaidimo tema apie kompiuterinius įsilaužėlius ir korporacijas bandančias apsaugoti savo duomenis serveriuose.Cyberpunk, ateities technologijos, „runner‘iai, nuo kompo laidą jungia tiesiai sau į smegenį. (dėl to smegenai ir gali nukentėti, nuo korporacijos pasalos ir tada „runneris“ užsilenkia). Žaidime nemažai realiai egzistuojančių kompiuterinių terminų – tai priduoda žaidimui papildomo atmosferiškumo. Žaidimas skirtas dviems žaidėjams . Vienas žaidėjas jamasi įsilaužėlio rolės ir stengiasi iš korporacijos nudžiauti duomenis, kitas žaidėjas, kaip tik stengiasi duomenis apsaugoti ir pakenkti hakeriui. Abi partijas žaidžiau už hakerizmu užsikrėtusią personą. Pirmoji partija pasibaigė labai greitai. Hakerio mirtimi. Nes kai laužiesi į korporacijos serverį, nežinai ką ten rasi. Tai gali būti taip trokštami duomenys arba kaip tik įsilaužėliui paspęsti spąstai. Taigi pirmasis įsilaužimas tapo tuo pačiu ir paskutiniu. „Lakstytojas“ užsirovė „ant“ nemalonumų, gavo pakankamai žalos. Taigi viskas baigėsi fatališkai. Antrąją partiją žaidžiau jau atsargiau. Įsilaužimams ruošiausi žymiai kruopščiau. Prisipirkau „hardwaro“, prisiinstaliavau maksimaliai kiek pavežė geležis įsilaužimo programų ir lauždavausi per daug nerizikuodamas – prieš tai patikrinęs ar yra spąstai ar ne. ( tai leidžia padaryti speciali sužaista korta). Taigi jau buvau nudžiovęs tris duomenų porcijas, o koorporacija spėjo kol kas pasiekti tik vieną tikslą. (tikslo pasiekimas koorporacijai duoda taškus). Taigi reikėjo dar vieno taško, kad pasiekti pergalę. Nuspredžiau laužtis į pagrindinį serverį. ( jei pavyksta, tada galima patikrinti priešininko kortas rankoje, ir jei yra duomenų kortos, jas galima nudžiauti). Pavyko įsilaužti ir radau pakankamai duomenų, kad laimėti. Žaidime nemažą vaidmenį turi blefas. Žaidėjas atstovaujantis korporacijai gali specialiai atseit labai saugoti kažkokį serverį ar bandyti įvykdyti jame esančia užduotį, kad atkreipti hakerio dėmesį, kad įsilaužėlis galvotų, kad ten tikrai yra duomenys. Taip ir nutiko žaidžiant pirmąją partiją.
Žaidimo taisyklės pakankamai sudėtingos, tikrai pradžioj atrodo viskas painiai, bet jau po pirmos partijos „pagauni“ kas ir kaip. Žaidimas asimetriškas, taigi labai skiriasi žaidimas už korporaciją ir už „runnerius“.
Kortų grafika puiki, bet pačios kortos nepakankamai storos, taigi prašosi „įslyvinamos“.
Tai vat štai vai tai tai tokie pirmieji įspūdžiai nūnai nelauktai.
