Kriksai, ir jų prigimtis

[danis2005]

Kriksai, šešėlių ir košmarų imperija.Taip žmonės mato šią tautą, kaip tik baisius išsigimėlius, nemirėlius, raganius ir kitas išgamas.Bet jie nesupranta, kokia yra Kriksų prigimtis.Leiskite jums trumpai atskleisti iš kur jie atsirado ir kodėl jie čia.

Pradžioje, Immorene buvo tik viena esybė - Torukas.Didis drakonas, prilygstantis Dievams. Bet jam būti vienam, visagaliui, pasidarė tikrai neįdomu.Taigi, jis padalino savo sielą-širdies akmenį, athancą. Iš šių dalių gimė kiti Drakonai, paveldintys dalį Toruko. Jis norėjo savo pavaldinių, bet padarė pirmą ir vienintelę savo klaidą. Jaunieji Drakonai, paveldintys Toruko išdidumą, laikė save Dievais, taigi net nesiruošė tarnauti savo kūrėjui. Prasidėjo Drakonų karai, ir nė vienas negalėjo prilygti Toruko didžiai jėgai. Keli buvo sumedžioti, nubausti už išdavystę. Prieš šešiolika šimtmečių, Drakonai susivienijo ir nusprendė kovoti kartu prieš savo kūrėją. Nors jiems nepavyko įveikti Toruko, taip pat ir jam, nepavyko nugalėti jų visų kartu. Didis Drakontėvis atsitraukė į Šardės salas, ten pradėdamas statyti savo imperiją.

Tuo metu, Šardės salose savo karalystę valdė keturiolika piratų karalių. Kiekvienas iš jų buvo arogantiškas kvailys, valdantis tūkstančius pasekėjų. Drakontėvis pasiuntė viena iš savo pavaldinių, nešdamas žinią, jog jie dabar bus jo pavaldiniai. Kaip ir buvo galima tikėtis, piratai tik pasišaipė iš jo ir pasiruošė puolimui. Vienas iš karalių pats plaukė į kovą, milžiniškame koviniame laive Atramentuje. Kad ir kaip siaubingai šis laivynas galėjo atrodyti mirtingajam, Torukui tai buvo menkniekis. Jis sudegino Artementų ir visą jo įgulą vienu galingu ugnies pliūpsniu, išplėšdamas mirtingųjų sielas iš jų kūnų ir pririšo jas prie sunaikinto laivo.Dabar, jie pakluso Torukui, mirę kariai, niekada nepailstančios šmėklos, pasiruošusiuos tarnauti Drakontėviui.

Po šio įvykio likę trylika karalių susirinko aptarti iškilusios problemos. Deja, Drakontėvis ir jo šmėklų laivynas jau buvo arti. Porto miestas buvo sunaikintas, o išsigandę karaliai slėpėsi vieninteliame nesunaikintame bokšte. Kai visagalis Torukas pasirodė prieš mirtinguosius, vienintelis Karalius Threnodaksas, vis dar stovintis ant kojų, neigė Drakontėvio galią. Jie visi buvo sunaikinti pragariškose liepsnose, bet dvylika karalių, kurie tuo metu lenkėsi Torukui, iškart atgimė. Jie tapo Lordais Ličais, galingais didžiojo Drakono pasiuntiniais. O Threnodaksas... jis tikriausiai kenčia visą begalybę kančių, bet nežinia, gal Drakontėvis turi planų ir jam.

Taip pradėjo kilti košmarų tauta - Kriksai. Torukas, su Ličų pagalba, kaupė armijas numirusių karių, prikeltų herojų ar kitų nelaimėliu. Juk vis dėlto, jei kareivis nesiginčija, nebijo ir klauso visų įsakymų, nesvarbu ar miręs jis ar gyvas. Tai buvo tik laiko klausimas, kada visos Šardės salos krito į Toruko rankas. Po keliolikos šimtmečių, šešėlių tauta buvo pasirengusi plukti tiesiai į Immorena ir atkeršyti Drakontėvio priešams. Bet staigi Ogrotų invazija privertė Ličus palaukti.

Ogrotai buvo galingi bei negailestingi padarai. Jie naikino Immoreno gyventojų miestus, pavergė žmones. Žinoma, šis kruvinas konfliktas Kriksams buvo tik į nauda. Gera krūva lavonų buvo pravartus košmarų armijos pastiprinimas. Galų gale, žmonės sugebėjo išstumti Ogrotus iš Immoreno, slapta sukonstravę galingas garo mašinas. Ličai žinoma susidomėjo šiais konstruktais ir pasiuntė šnipus gauti informacijos. Kai Immoreno žmonės susivienijo ir pasiruošė paskutiniam puolimui prieš Ogrotus jų vienintelėje saloje, atėjo laikas pasirodyti Kriksams. Tūkstančiai negyvų karių pasirodė Garlhasto saloje. Žmonės ir Ogrotai buvo nemaloniai nustebinti. Kriksų pajėgos buvo nepralenkiamos. Matydami, kad nėra šansų atsilaikyti, Ogrotai paliepė savo Karo Raganoms visus sunaikinti. Tamsių magijų perkrova nušlavė praktiškai viską nuo žemės paviršiaus. Trys Ličai mirė iškarto, du liko suluošinti ir dabar nebegali palikti Skello (dabartinės Kriksų sostinės).

Po šių įvykių, žmonės grįžo prie savo kvailų konfliktu, o Kriksai tyliai atsistatinėjo savo pajėgas. Neužilgo košmarų armija buvo atkurta ir net stipresnė. Artimiausias iš Drakonų buvo Blaitergastas, saugiai įsikūręs kalnuose, kurie buvo Cygnaro centre. Kelias iki jų buvo nelengvas, nes žmonės, visiškai nesuprasdami kokioje pozicijoje yra, aklai tikėjo, jog Drakontėvio pajėgos atkeliavo į Immorena pulti būtent jų. Nemirėlių kariuomenės puolė mažas provincijas ir kaimelius, taip atkreipdamos dėmesį nuo užslaptintos įsitvirtinimo operacijos. Kai darbai galėjo vykti nepastebimai be jokių papildomų dėmesio atkreipimų, pagrindinės Kriksų pajėgos atsitraukė. Žmonės galvojo, kad jie atlaikė košmarų armijos invaziją, bet iš tiesų, po Cygnaro žemėmis buvo iškasti milžiniški tunelių kompleksai, kuriuose rinkosi dar daugiau nemirėlų, buvo statomi pragariški konstruktai ir toliau įtvirtinamos pozicijos didinant olas.

Visai neseniai Tornvudo miške, žmonės pajautė dalį to, kas augo po jais. Masės gyvų lavonų kilo iš po žemių ir dar kartą smogė stiprų smūgį Immoreno gyventojams. Jei ne Menotas, Tornvudas būtų ilgalaikis Kriksų kariuomenės postas ne tik po žeme bet ir išorėje. Dar po kurio laiko, Tornvudą užpuolė ir Kadoras, taigi Kriksams visiškai neapsimokėjo tęsti išsiveržimą į išorę. Nedidelė kaina, žinant jog praktiškai visos Cygnaro žemės yra vienas didelis mirties taškas, kurio vis dar nemato jo gyventojai.

Torukui yra nesvarbi žemė, ar visiškas Immoreno užkariavimas. Jo legionai buvo sukurti vienam dalykui - sumedžioti Drakontėvio pirmuosius kūrinius. Gal atrodo, kad per tiek laiko Kriksai nieko daug nepasiekė, bet tai tik iliuzija, nes kai esi nemirėlis, žmogaus gyvenimas yra tik akimirksnis tau.